Lietuviu kalba Anglu kalba Rusu kalba Lenku kalba

Įžvalgos

Įžvalgų autorius: Aurimas Užkuraitis (Aurimo)

Galite kreiptis dėl kopijavimo galimybių,  rašyti pasiūlymus, komentarus ir vertinimus adresu:
el.p.:  aurimas@finaura.lt

Nereikia daug  darbų daryti, tam kad daug darbų būtų atlikta. (Aurimo)

 Dažnai žmonės sukasi kasdienės rutinos ir pareigos karuselėje. Automatiškai  kas dieną darome tą patį net nesusimąstydami. Kartojame  tuos pačius  teigiamus dalykus, tas pačias klaidas ir nuodėmes. Esame  įpratę taip elgtis ir bijome ką nors keisti. Taip pat ir darbe. Dirbame tam, kad dirbtume ir dažnai tas darbas lieka be įvertinimo ar net be rezultato. Keiskime mąstymą, keiskime požiūrį į darbą. Koncentruokimės į svarbiausius dalykus ir dirbdami visada mąstykime, ar šiuo metu atliekami veiksmai yra efektyvūs ir ar tikrai reikalingi galutiniam rezultatui pasiekti. Kartais geriau stabtelėti,  nieko neveikiant pamąstyti ir, susidėliojus efektyvių darbų seką,  nuosekliai dirbti numatytus darbus.

Nereikia tarnauti jokiai valdžiai, nebent pats esi valdžia.  (Aurimo)

 Mes turime suprasti, kas yra valdžia ir koks mūsų santykis su ja. Jeigu aukščiausia valdžia esame mes patys, tai mes turime taip ir jaustis. Turime suprasti, kad parlamento nariai mums atstovauja, o valstybės tarnautojai mums tarnauja. Jeigu tokio pojūčio nėra, vadinasi ir tarnystės nėra. Mes turime paklusti tvarkai, galime užsisklęsti savyje, galime pabėgti iš čia, bet mes jausime  tuštumą ir formalią pareigą formaliai valdžiai, kuri moko,  kaip reikia gyventi, nors pati taip negyvena. Valstybė yra formalus darinys, todėl pirmiausia žmonėms, kaip valstybės gyvasties fundamentui, turi tarnauti formalioji valdžia, o nekelti atvirkštinius reikalavimus.

Teisingumo, jeigu neįmanoma pasiekti, nereikia siekti.  (Aurimo)

 Teisingumas yra įmanomas, bet visuomenė turi susitarti dėl egzistencijos ir kasdienio gyvenimo taisyklų ir jų laikytis. Šios taisyklės ir būtų tiesa, o tiesos paisymas garantuotų teisingumą. Teisingumo problema atsiranda tada, kai įtakingoji ar didžioji visuomenės dalis, nenuneigdama tiesos,  iškreipia jos esmę ir prigimtį. Tai dažniausiai daroma savanaudiškiems tikslams siekti. Tuomet pašlyja žmonių tikėjimas tvarka ir tiesa, o daugeliui dorų žmonių nebelieka noro būti sąžiningiems, jeigu kiti „žaidėjai“ nesąžiningi ir būtent dėl to jie pranašesni ir stipresni. Nugalėti stipresnį galima tik išmintimi, bet ne įsikibus to, ko jau seniai nėra. Išeitis yra. Ir ta išeitis yra visuomenės vienybė.

Baimė yra niekas, o valdo kaip viskas. (Aurimo)

 Mus moko bijoti tam, kad paklustume ir išsižadėtume savęs. Vieni bijo Dievo, kiti pinigų, treti bėga patys nuo savęs. Baimės žmoguje yra gal net daugiau negu meilės, nes dažnas net įsimyli iš baimės, kad tik neliktų vienas. Apie meilę daug prirašyta, o apie baimę mes nutylim, nes baisu kalbėti. Būtent baimės tema turėtų būti labiausiai paplitusi ir eskaluojama. Juk visada yra ko bijoti. Galime bijoti, kad neužmigsim naktį, kad baigsis meilė, kad bus lietus ar speigas, kad nepasiseks gyvenime, kad artėja sunkūs laikai ir pan. Baimė gali užvaldyti visą žmogų. Pats žmogus turi pasirinkti, bijoti jam  ar ne, nes bijoti visada yra ko.

Leisk būti pats sau draugas. (Aurimo)

 Per mažai save skatiname  ir giriame. Dažnas posakis: tegul  mane pagiria kiti. Lieka primiršta  svarbi detalė – gerai,  jeigu kiti geranoriški Tavo atžvilgiu ir nėra pataikūnai . Visi nori girdėti apie save gerus dalykus, nors ne visada save palankiai vertina. Žmonių vertinimai yra subjektyvūs ir ne visada malonūs.  Blogą vertinimą galimą pateikti iš pykčio ar iš draugiškumo. Tik iš draugiškumo pateiktas vertinimas būtų pastaba, bet vis tiek nemaloni. Mes turime išmokti patys būti sąžiningi  sau ir leisti  ignoruoti blogus ir neteisingus kitų žmonių  vertinimus apie save patį. Reikia suprasti, kad draugo pastaba – tai jo neabejingumo ir nuoširdumo išraiška. Tik patys sau galime leisti mokytis, patys sau galime leisti netinginiauti, patys sau galime leisti nerūkyti, patys sau galime leisti daryti mankštą kiekvieną dieną, patys save galime motyvuoti ir save pagirti už tai, ką pasiekėme, už tai ko siekiame, už tai, kad suklupome, bet neišsižadėjome savo sumanymo ar už tai, kad išsižadėjome nevykusio sumanymo. Mes viską galime patys sau leisti. Mes priklausome patys sau.

Yra žodis – REIKIA. (Aurimo)

Dažnai nuo mažumės kalama į galvą REIKIA  padaryti viena ar kita. REIKIA atsisakyti nuo vieno ar kito. Tik ar dažnai paklausiame, kam to reikia? O jeigu ir paklausiame, dažnai atsakymas būna paprastas – REIKIA  ir tiek. Nors  tokių klausimų mažai kam kyla, greičiau žmonės ima išsisukinėti nuo  primesto reikalingumo nekvestionuodami jo turinio. Taip elgiasi ir suaugusieji, ir vaikai. Tik niekada nepamirškime, jeigu pareiga sukuriama iš žodžio REIKIA, oponavimas tokiai pareigai  žodžiu NEREIKIA išlaiko tokį pat turinio svarumą.

  Teisė – gerai, kai viskas gerai. (Aurimo)

Kada teisė pasireiškia kaip savaiminis vyksmas mūsų gyvenime? Tada, kai yra stiprios moralinės kasdienio gyvenimo nuostatos, kai egzistuoja pagarba sau pačiam ir kitam žmogui. Visais kitais atvejais teisė yra instrukcija aktyviems, stipriems ir/arba  turtingiems ginti savo teisėtus arba neteisėtus interesus.

                      Patarimas. Priimkite  teisę kaip  instrukciją, o ne kaip  tvarkos garantą. Teisė savaime nieko negarantuoja, jeigu kiti nepripažįsta Jūsų teisių ar teisėtų interesų, o už pripažinimą kartais tenka labai rimtai pakovoti.

  Gera mintis (idėja) – nieko nereiškia. (Aurimo)

Geros  mintys mus aplanko pastoviai, bet jos pačios savaime nieko nereiškia.  Svarbiau yra atsakyti į klausimą, kam tos mintys geros? Mums, kitiems, visiems? O gal mūsų idėja tokia geneali, jog mes ją branginame, kad kiti nenugvelbtų? Visa tai yra niekas, jeigu mintis nesitransformuoja į veiksmą, o veiksmas į rezultatą. Galime turėti genealių idėjų ir jų niekam nepasakoti, nes jos tokios genealios, kad už jas kitas turėtų net sumokėti. Tik yra keli BET… Tos idėjos gali būti iš tikrųjų genealios arba genealios tik sau. Be to,  galbūt tai tėra mūsų mąstymo viršūnė ir tiek. Gera mintis be veiksmo gali virsti tik gražia deklaracija. Jeigu norime rezultato, mintį visada turi lydėti veiksmas. Aišku, priklausomai nuo situacijos, kartais veiksmu turėtume pripažinti ir valingą neveikimą.

  Ar visada reikia gerai pagalvoti? (Aurimo)

Reikia gerai pagalvoti, dažniausiai reiškia, kad galvojimo procesas užsitęs. Norėsite pasverti visus „už“ ir „prieš“ , paklausti kitų nuomonės, pritarimo ir/ar patarimo. Toks dvejojimas nebūtinai turi pasiteisinti. Paklauskite savęs, ar Jūs iš tikrųjų savarankiška asmenybė ir nuomonių ar patarimo Jums reikia tik dėl dalykinio neišmanymo. O galbūt Jūs tiesiog bijote prisiimti atsakomybę? Jeigu Jūs tikrai nebijote ir klausiate kitų patarimo dėl nežinojimo, kad vėliau galėtumėte patys priimti sprendimą pasvėrę visus „už“ ir „prieš“, tuomet tik vienas patarimas – žiūrėkite, ko klausiate.

 Nėra ko laukti. (Aurimo)

Nėra ko laukti – gyvenimas praeina. Apibendrinant galima sakyti, kad laimė yra gyvenimo tikslas. Aišku, kiekvienas skirtingai  laimę supranta. Vienam tai meilė, kitam pinigai, trečiam ramybė ir pan. Pavyzdžiui.: Tas, kas neturi pinigų, paprastai gyvena ramiai, bet trokšta pinigų ir valdžios, o tas, kas turi valdžią ir pinigų, trokšta ramybės, nuoširdumo, tikrų draugų. Įprastai siekiame to, ko neturime. Tam, kad būtume laimingi, nereikia turėti, reikia – būti. Todėl kartais labiau apsimoka pakeisti laimės sampratą ir gyventi laimingai, negu pastoviai siekti ir nepasiekti savo gyvenimo tikslo

 Prisitaikymas – išeitis. (Aurimo)

Galima prisitaikyti prie kolektyvo, prie sistemos, prie žmogaus, prie ko tik norim. Tik visada geriau, kai prie mūsų prisitaiko kiti.

Savęs neįvertinimas lygiai toks pats pavojingas, kaip ir pervertinimas. (Aurimo)

Pralaimėti galima be kovos ar kovoje. Pralaimėjimas kovoje prilygsta laimėjimui, tik rezultatai skirtingi. Jeigu stojome į kovą, mes jau laimėjome. Jeigu nestodami į kovą situaciją pagerinome, irgi laimėjome. Tik pastaruoju atveju svarbu nesupainioti išmintingumo su bailumu. Kovos nereikia vengti, reikia mokėti vertinti savo galimybes, o savęs neįvertinimas lygiai toks pats pavojingas, kaip ir pervertinimas.

   Vis tiek viskas bus taip,  kaip turi būti.  (Aurimo)

Aš taip stengiausi, dariau viską ir nieko nepavyko. Ir antrą, ir trečią kartą vis tiek nepavyko.  Bandysiu dar kartą, bet jeigu ir šį kartą nepasiseks – man galas.O gal ne Tau? Gal toms nesąmonėms, kuriomis užsiėmęs, galas? Tiesiog reikia pasirinkti, ko nori atsisakyti. Nevykusių bandymų ir sprendimų? Ankstesnio gyvenimo? Nepasisekimų? Pasirink sau parankiausią sprendimą ir nedaužyk galva į sieną. Galvos gaila.  Vis tiek viskas bus taip,  kaip turi būti.

   Rimto veido efektas. (Aurimo)

Rimtumas sukelia pasitikėjimą. Todėl įprastai  žmonėmis rimtu veidu  pasikliaujama ir jų bijoma. Rimta mina ypač patogu dangstyti savo bukumą, todėl net ir pats didžiausias kvailys rimtu veidu ne iš karto demaskuojamas Pagalvokite, kur daugiausiai žmonių rimtais veidais, kuriais iš pradžių pasitikime, o vėliau vis tik demaskuojame.

  Teisė turi rastis iš moralės, o ne būti šalia jos.  (Aurimo)

 Jautrumas kitam, mokėjimas suprasti, įsiklausyti, atjausti – visa tai susiveda į gražią moralinę pareigą, bet dažniausiai dominuoja teisės fasadas, kuris neakcentuodamas pareigos ugdo reikalavimo kultūrą. Prašyti suprasti, įsiklausyti, atjausti agresyvioje visuomenėje nėra efektyvu, o prašymas dažnai suprantamas kaip silpnumo išraiška. Teisė reikalauti ateina iš vartojimo kultūros kai įprotis imti, o ne duoti, ima viršų. Teisė turi rastis iš moralės, o ne šalia jos.

   Kai pažiūri į veidrodį, tai ir matai save. (Aurimo)

 Visi blogi, tai ir aš būsiu blogas. O jeigu bus visi geri, tai ar aš irgi būsiu geras? Aišku, jeigu buvimas blogu teikia pasitenkinimą ir kitokią pilnatvę, tai viskas suprantama, bet jeigu tai aplinkinių įtaka, tai toks nesąmoningas pasirinkimas tik silpnumo išraiška. Nenoras išsiskirti, likti nepripažintam, baimė būti kitokiam – tai ne pasirinkimas, tai savęs užgožimas, supančiojimas. Gyvenimas visoks, ir žmonių jame įvairių yra. Viskas priklauso nuo to, kokioje situacijoje atsidūrėte, kokiais žmonėmis save apsupote. Su vienais ėjote į darželį, su kitais – į mokyklą, o toliau renkatės patys. Jeigu su kažkuo darželyje  vienas šalia kito ant  naktinio puodo sėdėjote, dar nereiškia, kad su juo pietausite tos pačios klasės restoranuose.

  Daryk, kaip liepiau ir bus gera – kaip sakiau. (Aurimo)

  Teko girdėti tokių pamokymų: jeigu darysi taip, kaip liepiau, bus taip gerai, kaip ir sakiau. Replikuojant galima pasakyti, kad tai ne absoliutus melas. Turbūt yra tikimybė, kad taip ir bus. Lygiai tokia pati, jeigu ne didesnė, yra tikimybė, kad taip nebus.  Žodžiu, arba bus arba nebus. O kas bus, jei rytoj nukris dangus? Kartais pamokymai būna labai protingi, o kartais labai kvaili, bet dažniausiai kone visi būna kilę iš kažkada išgyvento įvykio ar praėjusio laikmečio ir ne visada pamokantysis įvertina laiko tėkmės galią. Kiek kitaip yra su patarimais. Jie atlieka ir mokomąją funkciją ir ugdo žmogų: moko savarankiškai priimti sprendimus, tobulėti. Patarimus reikia išgirsti, įvertinti ir, jeigu verti dėmesio, sau prisitaikyti, bet gyvenime vis tiek teks improvizuoti pagal situaciją.

 Ach, tie autoritetai. (Aurimo)

  Kodėl ieškoma autoritetų? Ieškoma dėl to, kad žmogui trūksta pasitikėjimo savimi, jis nežino kaip elgtis, arba žino, bet bijo, todėl ir susiranda tokį asmenį, į kurį nori būti panašus. Tada pradedama lyginti save su savuoju „guru“. Čia ir yra didžiausia blogybė – žmogus nelygina savęs paties buvusio ir esamo, neskatina savęs iš vidaus, bet progresu džiaugiasi tik tuo atveju, jeigu priartėja prie savo idealo, prie savo autoriteto. Tai ir yra blogai, nes ne kiekvienas apdovanotas tokiais pat fiziniais ir psichiniais gebėjimais – kaip jų išsirinktasis autoritetas.  Aišku, visai kitaip yra su vaikais, kai autoriteto buvimas jiems sukuria saugumo ir atsakomybės jausmus. Visiškai nieko blogo, jei mama ar tėtis ar abu kartu yra patys didžiausi autoritetai vaikui. Tik labai svarbu suprasti, kad su amžiumi vaikui reikia vis  mažiau globos, todėl ilgainiui santykiai turėtų transformuotis į lygiaverčius draugiškus santykius.Ar autoritetų turėjimas blogai? Nežinau. Gal kartais.

Geriau visko po truputį žinoti. (Aurimo)

Gyvenime sudėtinga tokiems žmonėms, kurie išimtinai, gal net fanatiškai, gilinasi į vieną specifinę sritį. Paprastai tokie žmonės būna nuobodūs, nors ir yra patys puikiausi savo srities specialistai. Profesionalas turi mokėti kone viską, bet misti iš to, ką daro geriausiai. Toli gražu neapstu mūsų laikais profesionalų, o ir nereikia tokių daug.  Todėl dažnam žmogui geriau visko po truputį žinoti negu tobulėti  tiek, kad vieną rytą pabudęs pasakytų sau ,,Aš nieko nebežinau ir neturiu už ką valgio nusipirkti“.

Kai Jūs bijote, kiti gyvena. (Aurimo)

                       Dažnai painiojama baimė su atsargumu. Atsargumas nesukausto noro veikti, o baimė tarytum paralyžiuoja žmogų, atsiranda abejonių, nepasitikėjimas savimi, kaltų paieškos. Tie, kas nebijo, eina teisingu ar neteisingu keliu per gyvenimą iškėlę galvas, o tie, kas bijo, analizuoja nebijančių gyvenimus.

  Kai žinai, ką daryti, tai visi Tavimi  pasitiki. (Aurimo)

                       Nuoširdžiai pasitikėdami savimi traukiame aplinkinius. Dažniausia problema yra ta, kad kai reikia konkrečių veiksmų, sėdime ir laukiame. Tie žmonės, kurie greitai priima sprendimus ir veikia, susilaukia pasitikėjimo. Tai nereiškia, kad tokie žmonės neklysta. Klysta ir jie, tik suklydę priima kitą sprendimą ir eina toliau per gyvenimą. Atrodo, kad jie iš anksto žino, kaip reikės elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Taip nėra. Jie tiesiog improvizuoja.

 Visiems geras nebūsi, todėl pasirink, kam būsi geras. (Aurimo)

                       Kiek draugų ar priešų beturėtum, pirmiausiai būk geras pats sau. Jeigu būsi geras sau, tai ir poelgiai bus  geri, ir mintys. Draugus ar partnerius  irgi rinkis labai paprastai, atsakydamas sau į klausimą ,,Man gera su šiuo žmogumi ar ne?“ Nebūtina nertis iš kailio, kad visiems įtiktum, tiesiog būdamas savimi įtiksi pats sau.

 Mane nustojo įžeidinėti, kai pats nustojau įsižeidinėti. (Aurimo)

                       Turbūt pastebėjote, kad vieną žmogų tie patys žodžiai gali įžeisti, o kitam tik sukelti juoką. Vienas greitai atleidžia arba pamiršta įžeidimą, o kitas patirtą skriaudą išgyvena labai ilgai. Kito žmogaus nepakeisi, laiko atgal neatsuksi, ištartų žodžių nesugrąžinsi. Belieka pagalvoti,  kaip mums geriau į įžeidimą reaguoti? Nekreipti dėmesio, atleisti, pykti, susitaikyti, nebebendrauti? Vykime blogas emocijas šalin, o jeigu reikia, tai ir  su įžeidėju kartu.

 Viskas paprasta, kai to nori ir paprastai vertini. (Aurimo)

                       Jeigu net ir labai sudėtingus dalykus vertinsime kuo paprasčiau, tai tik laimėsime. Aišku, kalbame apie adekvatų situacijos vertinimą. Paprastas požiūris yra aiškus ir sutelkiantis, o tai kas sudėtinga, kelia įtampą ir baimę. Dažniausiai baugina ne pati situacija, o išankstinis nusistatymas, išankstinės prielaidos ir nežinojimas.

 Nelygybė. Ji juk nuo gimimo. (Aurimo)

                       Vieni gimsta turtingi, kiti vargšai. Vieni gražūs ir sveiki, kiti netobuli ir ligoti. Vienų tėvai turtingi ir įtakingi, kitų iš viso savo vaikų nepažįsta. Gyvenimas skuba, bėga. Viskas keičiasi, mainosi. Tik nelygybė išlieka, bet visa tai nesvarbu, nes laikas, kuris duotas, skirtas lenktynėms su savimi. Visų startas skirtingas ir finišo linijos skirtinguose takeliuose.

Design Downloaded from free wordpress themes | free website templates | Free Web Icons.