Nekaltumo prezumpcijos principo (lot. dubia judikis de maltitia semper sunt in meliorem partem) idėja bene pirmą kartą viešai buvo paskelbta 1789 metų Prancūzijos žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje atsispindėjo tuo metu revoliucinės idėjos ir naujas požiūris į žmogų bei jo teises. Taip visuomenė išreiškė savo susitarimą gerbti vienas kito interesus bei norą apsisaugoti nuo galimų piktnaudžiavimų valdžios suteiktais įgaliojimais.
1808 m. Prancūzijos Baudžiamojo proceso kodekse buvo atsisakyta inkvizicinio proceso ir šis kodeksas įtvirtino rungimosi proceso etapus, kurių svarbiausi buvo proceso viešumas ir žodiškumas, nekaltumo prezumpcija, laisvas įrodymų vertinimas.
Mūsų laikais nekaltumo prezumpcijos „nepripažįsta“ Kinijos baudžiamojo proceso kodeksas. Kinai teisininkai pateikia tris argumentus:
a) sutikimas su nuostata, kad atsakovas yra nekaltas, tuoj pat leistų įtariamajam elgtis priešingai;
b) prezumpcijai iš tikrųjų prieštarauja tardomasis kalinimas ir sulaikymas;
c) kodeksas numato daug garantijų, todėl įtvirtinti jame principo nebereikia.*
Nekaltumo prezumpcijos esmė – niekas negali būti pripažintas kaltu be tam tikros įstatyme numatytos procedūros (dažniausiai tai teismo prerogatyva, o procedūra siejama su teisingumo vykdymu).
1966m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Kaltu asmuo gali būti pripažintas tik įstatymo nustatyta tvarka vykusiame baudžiamajame procese, kai to proceso metu buvo laikomasi visu baudžiamojo proceso principų ir kitų teisės aktų nuostatų.
Nekaltumo prezumpcijos principas – tai Konstitucinis baudžiamojo proceso principas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas 31 straipsnio 1 dalyje, kur yra pasakyta, kad „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“.
* Jurka R., Ažubalytė R., Gušauskienė M., Panomariovas A., Baudžiamojo proceso principai.- Vilnus, 2009m.-106 puslapis.