Teisnumui yra būdingas visuotinumas, tai reiškia, kad valstybės valdžia iš pat pradžių pripažįsta savo piliečiams vieną bendrą savybę – teisinę galimybę įgyti teises ir pareigas ir tokiu būdu skatina asmenį vykdyti pareigas. O tai, kad faktinis gebėjimas atsiranda skirtingu laiku, nedaro teisnumo skirtingo atskirų žmonių atžvilgiu. Esant tam tikroms sąlygoms, kiekvienas asmuo gali įgyti bet kurią įstatymo nedraudžiamą teisę.
Teisnumo sąvoką į šiuolaikinę Europos teisę įvedė 1804 m. Prancūzijos civilinis kodeksas (Napoleono kodeksas), vėliau (1896) – Vokietijos civiliniai nuostatai. Teisnumas, kaip civilinės teisės kategorija, vėliau tapo visam asmens teisiniam statusui būdinga savybe ir kartu visų teisės šakų bendrąja sąvoka.
Veiksnumas – tai fizinio asmens gebėjimas savo veiksmais įgyvendinti jam priklausančias teises ir pareigas. Veiksnumas priklauso nuo asmens amžiaus ir psichikos būsenos, o bendrasis teisnumas, kaip jau minėta, nuo šių asmens savybių nepriklauso. Veiksnumas beveik visada atsiranda sulaukus įstatyme nustatyto amžiaus. Įvairiose teisės šakose fizinio asmens veiksnumo atsiradimo laikas nustatomas pagal teisinio reguliavimo dalyką ir metodą.
Pagal apimtį veiksnumas gali būti skirstomas į šias rūšis:
1) visiškas veiksnumas, t.y. kai asmuo sulaukia pilnametystės, yra psichiškai sveikas ir jo veikla nesuvaržyta teismo nuosprendžiu;
2) dalinis veiksnumas – tai toks veiksnumas, kuris pripažįstamas asmeniui nuo 14 iki 18 metų;
3) suvaržytas, t.y. toks, kai asmens gebėjimas įgyti tam tikras teises yra apribotas teismo nuosprendžiu arba nutartimi (pvz., chroniškų alkoholikų, narkomanų, asmenų, įtariamų priklausant nusikalstamam susivienijimui).