Sutarčių laisvės principas suteikia šalims galimybę nusistatyti teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Sutartiniuose santykiuose sutarties pagrindu kyla daug nesutarimų ir ginčų, kuriuos šalys paprastai sprendžia derybų keliu, nepavykus susitarti teismuose ar arbitraže.
Reikėtų paminėti, kad jos sudarymo pasekmės neatsiejamos nuo prievolių sutarties šalims atsiradimo.
Iš romėnų teisės atėjusio prievolės apibrėžimo elementų išliko ir šiuolaikinėje teisėje. Kiekviena sutartis yra sandoris, tačiau ne kiekvienas sandoris yra sutartis. Būtent sandoris (taigi, ir sutartis) yra suvokiamas kaip vienas iš pirmųjų prievolių atsiradimo pagrindų, neatsirandančių atsitiktinai. Sandoriui, kaip teisiniam faktui, daro įtaką laisvės principas, kuris yra grindžiamas savanoriškumu, laisva valia, nieko nevaržo ir atsiranda iš šalių susitarimo.
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekse įtvirtinta nuostata, kurioje prievolė apibrėžiama kaip teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.
Apibendrinant galima teigti, kad prievolės atsiradimas yra egzistuojančios teisės ir jos sąlygotos pareigos rezultatas. Prievolė negali atsirasti be teisės, o sutartyse teises ir iš jų kylančias pareigas nustato pačios sutarties šalys. Būtent sutartys yra teisinio reguliavimo pasekmė, kuri pačią teisę formalizuoja. Teisė perkeliama į kasdienio praktinio gyvenimo lygmenį.
Sudarydamos sutartis šalys ne tik įgyja teisių, bet ir prisiima tam tikrus įsipareigojimus viena kitos atžvilgiu, nes sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Tačiau šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų. Todėl yra labai svarbu, kad šalys ne tik sudarydamos, bet ir aiškindamos sutartis, paisytų imperatyvių įstatymo reikalavimų, sąžiningumo principo, nepiktnaudžiautų teise.