1. Sutartinės ir deliktinės teisės panašumai.
Dualistinį civilinės atsakomybės pobūdį apsprendžia visų prievolių skirstymas į sutartines ir nesutartines. Savo prigimtimi būdamos skirtingos, deliktinė ir sutartinė atsakomybė turi daug ką bendro. Nuosekliai išvardinsime šiuos panašumus.
Pirma, reikia pastebėti, jog abi atsakomybės rūšys, tiek deliktinė, tiek sutartinė, yra turtinės prievolės, kurių turinį sudaro kreditoriaus teisė reikalauti atlyginti padarytą žalą ir skolininko pareiga šį reikalavimą tenkinti.
Antra, abiejų atsakomybės rūšių pagrindinė funkcija yra ta pati kompensacinė. Vadinasi taikant vieną, kurią nors iš šių atsakomybės rūšių, yra siekiama ne nubausti skolininką, bet sugrąžinti kreditorių į tokią padėtį, kokioje jis būtų buvęs, jeigu nebūtų įvykdytas deliktas arba būtų tinkamai įvykdyta sutartis.
Trečia, bet kurios iš šių dviejų atsakomybės rūšių taikymas nepašalina teisės taikyti ir kitas įmanomas teisinės atsakomybės rūšis.
Ketvirta, tiek sutartinė, tiek nesutartinė (deliktinė) atsakomybė atsiranda kaip naujos prievolės pažeidimo arba delikto pagrindu.
Penktas šių atsakomybės rūšių panašumas yra tas, kad abiejų civilinės atsakomybės rūšių taikymo atvejais skolininkas patiria neigiamus padarinius.
2. Sutartinės ir deliktinės teisės skirtumai.
Nuosekliai išdėstysime sutartinės ir deliktinės atsakomybės skirtumus, remdamiesi prancūziškuoju šių atsakomybių atribojimo modeliu, nes Prancūzijos civilinė teisė griežčiausiai atriboja sutartinę atsakomybę nuo deliktinės. Kitose šalyse nevyrauja toks griežtas atribojimas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas apie civilinę atsakomybę dėsto viename skyriuje, išskirdamas deliktinę ir sutartinę atsakomybę į atskirus skirsnius. Beje, tokios nuostatos laikomasi daugelyje šalių. Tačiau, kaip ir buvau užsiminęs, pateiksiu prancūziškąjį civilinės atsakomybės rūšių išskyrimą į deliktinę ir sutartinę pagal tam tikrus atribojimo kriterijus.
Pirma, šių dviejų atsakomybių atsiradimo pagrindas yra skirtingas. Reikėtų paminėti, kad deliktinės atsakomybės atveju atsakomybės atsiradimo pagrindas yra delikto padarymas, o kitu atveju atsakomybė atsiranda pažeidus sutartį.
Antra, nustatyti skirtingi ieškininės senaties terminai, sutartinės ir deliktinės atsakomybės taikymui.
Trečia , nevienodas atsakomybės dydis bei jo nustatymo principai. Reikia pasakyti, kad sutartinės atsakomybės dydį gali apriboti sutarties šalys arba net susitarti dėl to, kad atsakomybė visai nebūtų taikoma, o deliktinės atsakomybės atveju tokie susitarimai neįmanomi.
Ketvirta, yra visiškai skirtinga kaltės reikšmė ir jos įrodinėjimas. Sutartinėje atsakomybėje kaltė preziumuojama, deliktinėje atsakomybėje kaltę turi įrodyti ieškovas.
Penkta yra tai, kad skiriasi atsakomybės apdraudimo galimybės. Deliktinę atsakomybę galima apdrausti, o sutartinės – ne.
Nepaisant panašumų ir skirtumų, šių dviejų civilinės atsakomybės rūšių egzistavimas pripažįstamas visose teisės sistemose, nors ir ne visose valstybėse sutartinė ir deliktinė atsakomybė suprantama vienodai.