Pagal teisinio reguliavimo objektą romėnų teisė skirstoma į ius publicum (viešąją) ir ius privatum (privatinę teisę), tačiau Nereikia užmiršti, kad riba tarp baudžiamosios teisės ir civilinės senovėje nebuvo nustatyta, dėl ko esminio skirtumo tarp civilinės teisės pažeidimo (delicta) ir baudžiamojo nusikalstamumo (crimina publica) nebuvo. Pati romėnų teisė – tai vergvaldinės santvarkos teisė, todėl paradoksalu, kad ius privatum (privatinė teisė) ateina iš senovės laikų ir įsikūnija kaip dabartinės civilinės teisės pagrindas.
Romėnų teisės reikšmė ir jos išliekamoji įtaka šiuolaikinei civilinei teisei yra daugiau nei akivaizdi. Ius privatum – pasireiškė per tokias teisės normas, kurios saugojo atskiro asmens interesus jo santykiuose su kitais asmenimis teisinių santykių subjektais. Tai teisės normos nukreiptos į turtinių santykių reguliavimą. Dispozityvumas ir pagarba viešajam interesui yra iki šiol civilinės teisės fundamentas.
Civilinės teisės dispozityvumas leidžia teisinio santykio subjektams patiems nustatyti savo privalomo arba galimo elgesio ribas.
Kalbant apie viešąjį interesą reikia pasakyti, kad terminų taikomų viešėjam interesui apibrėžti yra gausu. Viešasis interesas gali būti suprantamas labai įvairiai. ( pvz., bendri interesai, bendros vertybės). Nustatant sąvokos „viešasis interesas“ turinį yra svarbu tai, kad tai yra specialiajai teisinei kalbai, o ne bendrinei kalbai būdingas terminas. Todėl yra svarbu, kokia prasme šis terminas naudojamas teisinėje ir, visų pirma, teisminėje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-11/2004). Tai, kad įstatymų leidėjas nepateikia viešojo intereso sampratos, reiškia, kad viešasis interesas suprantamas plačiai ir teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečias bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).