Teisės normų rūšys:
- Teisės normų skirstymas pagal teisinio reguliavimo objektą
PAAIŠKINIMAS Pagal teisinio reguliavimo objektą (arba šakinę normos priklausomybę) normos skirstomos į konstitucines, administracines, baudžiamąsias, civilines, darbo, finansų ir kt. Manytume, šis grupavimas pagal objektą yra pakankamai aiškus ir nereikalauja išsamesnio aptarimo. Tačiau skirstymas, pagal šakinę teisės normos priklausomybę šiuo skirstymu neapsiriboja ir toliau šakinės teisės normos skirstomos į:
- materialiąsias ir procesines,
- viešosios ir privačiosios teisės.
- Teisės normų skirstymas pagal teisinio reguliavimo metodą
PAAIŠKINIMAS Pagal teisinio reguliavimo metodą, galime išskirti šias teisės normų rūšis:
1. Imperatyvios teisės normos, kurios griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžiančia šio paliepimo suprasti kitaip nei numatyta teisės normoje.
2. Dispozityvios teisės normos – nustato elgesio variantą, tačiau neperžengiant įstatymo ribų teisės subjektams suteikiama teisė pasirinktinai, vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo kriterijais, reguliuoti savo tarpusavio santykius susitarimo pagrindu. Tai būdinga civilinėje teisėje. Tačiau pastebėtina, kad jei šalys nesudaro tokio susitarimo yra nustatomas tam tikras privalomas elgesys.
3. Skatinamosios teisės normos – tai nurodymai naudotis pagyrimo priemonėmis už valstybės ir visuomenės požiūriu skatinamą elgesį arba už pasiekimą rezultatų, kurie viršija įprastus darbinius, tarnybinius ar pilietinius reikalavimus.
4. Rekomendacinės teisės normos, kurios nustato valstybės ar visuomenės požiūriu pageidautino elgesio variantus, tačiau tai tėra tik rekomendacinio pobūdžio normos ir teisės subjektai turi teisę, atsižvelgdami į šių normų rekomendacinį pobūdį, pasirinkti jiems tinkamą teisėtą elgesio variantą, įvertinę savo galimybes, kompetencijos ribas bei atsižvelgiant į kitas realiai susiklosčiusias sąlygas.
3. Teisės normų skirstymas pagal teisės normų atliekamas funkcijas
PAAIŠKINIMAS
Pagal teisės normų atliekamas funkcijas teises normas galima išskirti į sekančias rūšis:
1. Reguliacinės teisės normas – nustato teisinio santykio dalyviams turiningąsias teises ir pareigas. Tai konstitucijos, administracinės, civilinės, šeimos, ekologinės ir kitų teisės šakų normos. Jų nustatytų pareigų vykdymo privalomumą garantuoja sankcijas nustatančios normos. Jų pareigų (imperatyvų) vykdymo privalomumą garantuoja sankcijas nustatančios normos.
2. Sankcijas nustatančios normos, kurios dar kitaip, ypač teisinėje literatūroje, gali būti vadinamos apsauginėmis. Su pastaruoju šių normų pavadinimu nesutinka prof. A. Vaišvila ir mano, jog jis yra netikslus, nes pvz., reguliacinės teisės normos taip pat yra apsauginės. Profesorius teigia, kad žmogaus teisės saugomos ne tik nustatant sankcijas, bet ir reguliuojant žmonių santykius. Manytume, prof. A. Vaišvila nėra teisus šiuo atveju, nes reguliacinių teisės normų paskirtis tinkamai sureguliuoti visuomeninius santykius, tam kad apsaugines funkcijas vykdančios teisės normos būtų kuo tiksliau taikomos. Todėl, norėtume sutikti su kai kurių teoretikų nuomone sankcijas nustatančias teisės normas tapatinti su apsauginės teisės normomis. Prie sankcijas nustatančių normų priskirtinos Baudžiamojo ir kitų kodeksų specialiųjų dalių teisės normos.
- Teisės normų skirstymas pagal teisės normų juridinę galią PAAIŠKINIMAS Pagal juridinę galią teisės normos yra skirstomos, išskiriant šias teisės normų rūšis: 1. Įstatyminės teisės normos, kurios turi didžiausią teisinę galią. Tai įstatymuose įtvirtintos teisės normos. Iš esmės galima būtų dar išskirti ir grupuoti įstatymines teisės normas pagal jų juridinę galią, atsižvelgiant į tai kokiame įstatyme jos įtvirtintos. 2. Poįstatyminės teisės normos turi mažesnę juridinę galią, nors ir sukurtos vadovaujantis įstatyminėmis teisės normomis ir jų pagrindu bei joms neprieštaraujant. Prie šių teisės normų priskirtume vyriausybės nutarimuose, ministrų įsakymuose ir kituose poįstatyminiuose aktuose įtvirtintas teisės normas. 5. Teisės normų skirstymas pagal teisės normų galiojimų apimtį PAAIŠKINIMAS
Pagal galiojimo apimtį teisės normos yra išskiriamos į šias teisės normų rūšis:
1. Bendroji teisės norma – formuluoja bendrą elgesio taisyklę. Ši teisės norma yra taikoma neribotam subjektų ratui ir nustato specialiųjų normų reguliavimo kryptį ir metodą, tačiau jos turinio plėtojimui gali būti kuriamos specialiosios teisės normos.
2. Specialioji teisės norma – priimama dėl bendrosios teisės normos ir vadovaujantis bendrąja teisės norma ir šiai normai neprieštaraujant bei pagal paskirtį skirta jai konkretinti ir plėtoti bendrąją teisės normą. Taigi, šios normos turi specialiąją paskirtį ,,plėtoti“ bendrosios normos imperatyvus, bet visais atvejais, savaime suprantama, atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Tokios yra visų teisės šakų normos konstitucinių normų atžvilgiu, taip pat visų kodeksų specialiosios dalies normos.
3. Individuali teisės norma formuluoja vienkartinį paliepimą. Šis paliepimas gali turėti ir tęstinumo pobūdį, bet, iš esmės, tai nekeičia teisės normos rūšinės priklausomybės. (Pvz. Teisės normos, nustatančios tam tikro įstatymo įsigaliojimo datą).
6. Teisės normų skirstymas pagal teisės normų privalomumo laipsnį teisinio santykio dalyviams
PAAIŠKINIMAS
Teisės normų skirstymas pagal teisės normų privalomumo laipsnį:
Įpareigojamosios teisės normos – nustato pareigą atlikti tam tikrus pozityvius veiksmus arba susilaikyti nuo tam tikrų susilaikyti. Taigi, įpareigojamosios normos kartu gali būti ir draudžiamosios, kai jos įpareigoja susilaikyti nuo tam tikrų teisei priešingų veiksmų. Draudžiamosios teisės normos dažniausiai formuluojamos taip: draudžiama, neturi teisės, negali reikalauti, nėra nusikaltimo ir kt. Pvz., LR Konstitucijos 23 straipsnis ,, Nuosavybė neliečiama“.
Įgalinamosios teisės normos – jos jau neįpareigoja, tačiau įgalina t.y. : suteikia teisinio santykio dalyviams teisę atlikti pozityvius veiksmus, kuriais subjektai įgyvendina savo interesus, pvz.: „LR CK 6.35str. 3d.: Teismas gali nustatyti terminą, jeigu to reikalauja prievolės prigimtis, o šalys nebuvo jo nustačiusios“.
Įtvirtinamosios teisės normos – fiksuoja (įtvirtina) tam tikrą visuomeninių santykių būseną, pvz.: „LR Konstitucijos 2 str.: Suverenitetas priklauso tautai“.
Definicinės teisės normos – pateikia definicijas, t.y.: apibrėžia teisės sąvokas – atskleidžia esminius jų požymius. Pvz.: teisės norma, kurio apibrėžiama būtinoji gintis yra definicinė teisės norma.
Deklaratyvios teisės normos – skelbia institucijų veiklos uždavinius, principus. Jomis dažniausiai pradedami įstatymai ir jos paprastai nekinta, įstatymui ,,tobulėjant“ – priimant įstatymo pataisas, pakeitimus ar papildymus. Deklaratyvias normas sunku atskirti nuo įtvirtinamųjų tais atvejais, kai jos formuluoja ne tik tam tikrų institucijų veiklos tikslus, teisinio reguliavimo sritį, bet ir tokio reguliavimo principus. Kaip šios normos pavyzdį galime pateikti LR CK 1.1 str.1d., kur sakoma, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius, taip pat šeimos santykius.
Kolizinės teisės normos – lot. collisio yra susidūrimas, sukrėtimas. Teisės normų kolizija – tai atvejis, kai tą patį visuomeninį santykį reguliuoja kelios viena kitai prieštaraujančios teisės normos.
7. Nukreipiamosios ir blanketinės teisės normos
PAAIŠKINIMAS
Nukreipiamosios teisės normos nurodo tik bendrą elgesio taisyklę, o tam kad sužinoti, kokios šioje taisyklėje nustatomos teises ar pareigas, ši norma nukreipia į kitą to paties teisės normų akto straipsnį arba į kitą to paties straipsnio dalį, kurioje ta taisyklė išsamiai suformuluota.
Blanketinės teisės normos nurodo, jog tam tikro teisinio santykio dalyviai privalo laikytis tam tikros elgesio taisyklės, bet jos konkrečiai neišdėsto nei šioje teisės normoje, nei nurodo esant kituose to teisės normų akto straipsniuose ar straipsnių dalyse. Tokios taisyklės konkretinimo siūlo ieškoti kito teisės akto teisės normose.