Įkeitimo institutas aktualus jau romėnų teisėje. Įkeitimo sutartimis romėnų teisėje kreditorius įgaudavo svarių galių savo reikalavimui atgauti iš įkeisto daikto. Pačios įkeitimo sutartis pagal teisinę reikšmę kreditoriui prilygo viešosios valdžios potvarkiui ar net įstatymui.
Šiuo metu Lietuvoje skiriamos dvi įkeitimo formos:
– Hipoteka;
– Kilnojamojo turto įkeitimas.
Šių įkeitimo formų – hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo tikslas yra garantuoti efektyvų prievolių užtikrinimą ir realų skolinių įsipareigojimų įvykdymą.
Dr. Egidijus Baranauskas teigia, kad:
„Įkeitimas yra ypatingas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas ne tik savo turiniu, bet ir prigimtimi. Netesybos, laidavimas, garantija ir rankpinigiai yra prievolinės teisės institutai ir dėl to nekyla ginčų, o abiem įkeitimo formoms (hipotekai ir įkeitimui), nors jos Civilinio kodekso 6.70 straipsnyje ir priskiriamoms prie prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, yra nustatytas teisinis daiktinių teisių režimas“.
Tuo pačiu paaiškinama, kad Tiek hipoteka, tiek įkeitimas, kaip civilinės teisės institutai, Lietuvos teisės sistemoje yra laikomos daiktinėmis teisėms ir reglamentuojamos CK IV knygos „Daiktinė teisė” XI ir X skyriuose.
( Citavimo šaltinis: Baranauskas E. Įkeitimo teisinė prigimtis. Jurisprudencija. 2002 t.24(16)).
Priešingai nei kitos daiktinės teisės, tai nėra savarankiška daiktinė teisė, nes jos užtikrinimas priklauso nuo prievolinės teisės.