Naujojo darbo kodekso ypatumai įdomūs, bet dar neaiškūs, todėl pafantazuokime. Sako, tai daryti naudinga. O jeigu ateityje nebeliktų darbdavių ir visi galėtume dirbti „sau“? ,,Puiki perspektyva” – susimąstė ne vienas, kuris dirba pagal darbo sutartį ir slapčia ar atvirai svajoja apie savo verslą. Darbo „sau“ nori kone kiekvienas ar bent jau daugelis, o ypač jauni žmonės. Vieni daug ir išsamiai kalba apie savo verslo viziją, kiti tyliai ir paslapčia puoselėja savo verslo sumanymus. Žodžiu, noras būti nuo nieko nepriklausomam kirba mūsų galvose.
Žmonių motyvai dirbti „sau“ gali būti patys įvairiausi: Vieni svajoja apie savo verslą dėl menko atlygio darbe, antriems reikia daug pinigų, tretiems UAB turėjimas tiesiog solidu, kiti tiesiog šiaip nori už kažką „atsigriebti“.
Motyvai nesvarbu – svarbu pats faktas, kad mes norime būti verslininkais. Tai leiskime savo norams išsipildyti. Fantazuokime, norėkime ir darykime.
Mano manymu, nereikia būti kažkokiu išskirtiniu supermenu ar geležinio tipo mis, tiesiog svarbu, kad nevengtumėte spręsti probleminių klausimų, o jų neišvengiamai versle kils (nesvarbu, koks tai verslas: autoservisas, kirpykla, prekyba turguje ar verslo konsultacijos). Svarbiausia „nesislapstyti“. Jeigu yra nemaloni situacija – spręskite. Aišku, bus nesėkmių, bet spręsdami nesutarimus ,,tuoj pat”, įgausite patikimo verslininko įvaizdį, su kuriuo galima bendrauti ir tartis. Su Jumis norės turėti reikalų kiti.
Idealus variantas, kada sąžiningai ir atsakingai dirbantys žmonės gali užsidirbti. Įsivaizduokite, kad darbo sutartis pakeistume į įprastas civilines sutartis dėl paslaugų teikimo nekeičiant atlyginimo ir net įskaitant visus privalomus mokėjimus, kuriuos darbdavys sumoka už darbuotoją. Ką iš karto pajaustų ir pamatytų darbuotojai?
Pirma. Jie pamatytų, kad jų darbo užmokestis nebuvo toks mažas, kaip jiems atrodė. Aišku, tai būtų momentinis ir greitai praeinantis įspūdis, o visiškai išgaruotų sumokėjus mokesčius. Dalis žmonių patirtų šoką, kai reikėtų susimokėti privalomas valstybines įmokas ar rinkliavas, nes iki šiol jie net nežinojo, kokios jos, o jeigu žinojo, tai net neįsivaizdavo, kad jos tokio dydžio.
Antra, žmonės pajustų atsakomybę dėl darbo , kurį atlieka, nes nebeliktų dirbtinų saugiklių, kurie saugo darbuotoją, vien tik dėl to, kad jis vadinamas „darbuotoju“, nes dabar jis atsakytų už savo darbo kokybę ir gautų atlygį tik už kokybiškai padarytą darbą ar iš anksto aptartą darbo rezultatą. Nebeliktų tokio požiūrio, kad darbdavys tarsi a priori blogas. Atsirastų lygiateisiškumas. Žmonės galėtų net apjungti savo verslus, kad teiktų paslaugas stambesnėms verslo struktūroms, kooperuotis, pirkti vadybos paslaugas ir kt. Tokie darbo santykiai sukurtų pačius efektyviausius verslo darinius ir efektyvias verslo formas.
Tegul kiekvienas moka už save įmokas, įskaitant ir mokėjimus socialiniam draudimui. Argi darbuotojai žioplesni, negeba susimokėti į „bendrą katilą“? Kodėl darbdavys kaip koks vyresnysis brolis turi mokėti už darbuotoją, kad šis gautų pensiją senatvėje? Nebijokime ugdyti kiekvieno valstybės piliečio atsakomybę už save prieš valstybę. Nebijokime žmogui deleguoti jam tenkančių prievolių ir rūpesčio savimi. Teisinga būtų, kad kiekvienas pats save draustų ir už save mokėtų privalomus mokesčius ir įmokas, nes dabar uždirbtus pinigus dažnas vertina tik tai, ką gauna išmokos pavidalu, o dėl kitų mokėjimų, įskaitant ir draudimą už patį darbuotoją, net neturi supratimo. Dažnas „popierinio“ atlyginimo net nelaiko atlygiu. Žmogus supranta tik tai, ką jis gauna ,,grynais”. Ne veltui yra paplitęs posakis – ant popieriaus tiek, bet valstybė pasiima tiek ir tiek. Kai kiekvienas pats mokės už save, jam natūraliai kils klausimas, kiek ir už ką moka ir ką gauna už tai? Šiuo žingsniu reikia pradėti ir sistemos skaidrinimą. Kai žmogus matys įmokų tikslingumą, dings ir posakiai „valstybė pasiima“. Atsiras kitos formuluotės, pvz. ,,Aš draudžiu save”, ,,Aš moku mokesčius”. Pats žmogus jausis valstybėje svarbesnis, nes dabar randasi mintys, kad vieni, kurie geri ir skriaudžiami, yra darbuotojų komandoj, o tie, kurie blogi ir nemoka mokesčių, yra darbdavių komandoje, ir šalia stūkso valstybė, kuri niekuo dėta ir kuri nori, kad gerai būtų tik išoriškai, Europos sąjungos akyse. Reikia būtinai kalbėti apie žmonių pojūčius savo valstybėje, apie formuluotes, nes tai lemia esminį savęs valstybėje supratimą.
Politikai dažnai sako, kad rinkėjai yra protingi, jie teisingai nuspręs. Taip pat ir darbuotojai yra protingi – jie gali dirbti savarankiškai, teikti paslaugas darbdaviui. Kas tokiu atveju pasikeis? Mano manymu, niekas nepasikeis, tiesiog atsiras daugiau asmeninės atsakomybės. Atsiras dar daugiau derybinės laisvės ir lankstumo. Tie patys paslaugų teikėjai galės jungtis į profsąjungos tipo darinius bendrauti. Greičiausiai atsirastų tarpininkavimo paslaugų poreikis tarp paslaugų teikėjo ir užsakovo. Rinka išlaisvėtų, taptų liberalesnė, lankstesnė ir efektyvesnė. Rasis prieštaraujančių, kad ne kiekvienas sugebėtų būti verslininku. Kodėl turėtų nesugebėti? Tiesiog darytų tai, ką geriausiai moka, o iš kitų pirktų jų paslaugas. Nebūtinai verslininkas – žmogus, turintis brangų Mercedes. Per paslaugų plėtrą (civilinės teisės reglamentavimo kontekstas) būtų skatinamos kuo įvairiausios verslumo formos, orientuotos į smulkų ir vidutinį verslą.
Net ir su politikais, įteikus jiems mandatą, galėtų būti sudaromos civilinės sutartys. Tarkime, žmonės politikus atsirinktų ne pagal programas, bet pagal jų sutartinius įsipareigojimus rinkėjams. Politikai rinkėjams įsipareigotų konkrečia sutartimi, kuri negalėtų prieštarauti Konstitucijai ir kitiems teisės aktams. Balsuodami už politiko pasiūlytą sutartinį variantą, rinkėjai kartu suteiktų politikui ar politikų grupei mandatą veikti būtent tokios sutarties su rinkėjais pagrindu. Tokioje sutartyje būtų aiškiai išdėstomi politikų įsipareigojimai prieš rinkėjus ir sąlygos, kurioms įvykus politikas netektų arba galėtų netekti jam suteikto mandato. Panašias sutartis su politikais, gavusiais mandatą tautos vardu, galėtų pasirašinėti valstybės vadovas.
Tokiu būdu ir teisė taptų aiškesnė, nes politikai dirbtų tautai. Nebūtų kuriami įmantrūs teisės aktai su dar įmantresniais jų komentarais, kuriuos supranta tik pačių rengėjų grupelė. Kodėl nebūtų? Manau, kad pirmas dalykas, kuriuo politikai patrauktų rinkėjus, tai politikų rašto kalba. Jos paprastumas. Žmonėms patinka tai, kas yra aišku. Tokie politikų sutartiniai įsipareigojimai būtų ne tik populiarūs, bet ir teisingi kiekvieno piliečio atžvilgiu.
Apibendrinimas būtų toks: žmonėms reikia saugumo jausmo, garantijų, išmokų, kad jais pasirūpintų, bet tiesa yra tokia, kad tai kainuoja, kaip ir viskas gyvenime. Žmonės už tai daug moka, bet mažai gauna. Moka netiesiogiai. Tiesiog tuos pinigus už darbuotoją sumoka darbdavys. Tuomet ir susidaro iliuzija, kad garantijos ir išmokos – tai kažkokia loterija, kurioje vieni laimi daugiau, o kiti mažiau. Girdime iš pensininkų: „Aš visą gyvenimą dirbau, o gaunu tik tiek“. Kai kiekvienas mokės už save, viskas bus aišku ir kils esminiai klausimai: ,,Kur mano pinigai nukeliauja?” ,,Ką aš už tas įmokas gaunu ar gausiu?”
Pasvajokime, kad esame visi verslininkai. Patys disponuojame uždarbiu ir piliečio, kaip mokesčių mokėtojo, pareigomis. Nebelieka darbdavių ir belieka pakeisti sutartis, o svarbiausia – mąstymą. Atsakomybė už save mokesčių atžvilgiu mąstymą keistų greičiausiai.
Kvazi utopijos autorius Aurimas Užkuraitis