Teisės normos struktūra

Teisės normos struktūros elementai:

 1. Hipotezė

 Hipotezėje nustatomos normos galiojimo ir taikymo ribos (apimtis).

 2. Dispozicija

 Dispozicijoje nustatomas reguliuojamojo poveikio žmonių elge­siui ir visuomeniniams santykiams būdas.

 3. Sankcija

 Sankcija yra norminis vals­tybės prievartos priemonių, taikomų teisės pažeidimų atveju, kom­pleksas ir kartu pateikia teisinį tų pažeidimų vertinimą.

 

 Dispozicijoje (lot.dispositio – išdėstymas, paskirstymas, potvarkis) nustatomos teisinio  santykio dalyvių subjektyviosios teisės ir pareigos. Dispozicija  nurodo, koks turi būti šio santykio dalyvių elgesys, kai egzistuoja hipotezėje numatytos faktinės aplinkybės.

                     

Dispozicijos pagal teisių ir pareigų apibrėžtumo laipsnį skirstomos į: absoliučiai apibrėžtas ir santykinai apibrėžtas.

Absoliučiai apibrėžtos dispozicijos aiškiai nurodo, koks regulioujamojo visuomeninio santykio dalyvio elgesys yra leistinas.

                      Santykinai apibrėžtos dispozicijos leidžia patiems regulioujamo visuomeninio santykio dalyviams nusistatyti leistiną elgesį, nusistatant kai kurias teises ir pareigas.

 

Hipotezė (gr.hypothesis – pagrindas, prielaida, spėjimas), kuri gali būti apibrėžta ar tik numatoma, nurodo faktines aplinkybes, kurioms esant reikia vadovautis konkrečia teisės norma. Hipotezė įvardija subjektus, kuriems taikytina teisės norma, apibrėžia normos veikimo sferą ir nurodo prie kokių aplinkybių ir kokiomis sąlygomis ši norma taikytina.

 

                      Hipotezės gali būti: paprastosios, sudėtinės ir alternatyvinės.

 

                      Paprastosios hipotezės teisės normos galiojimą susieja su vienos kokios nors aplinkybės buvimu.

                      Sudėtinės hipotezės teisės normos galiojimą sieja su kelių aplinkybių buvimu, kurių visuma sudaro teisės normos galiojimo sąlygą.

                      Alternatyvinė hipotezė sieja teisės normos galiojimą su viena iš  kelių aplinkybių, kurios yra nurodytos teisės normoje.

             Sankcija (lot.sanctio – griežčiausias nutarimas) – nustato, kokia poveikio priemonė taikytina visuomeninio teisinio santykio dalyviams, kurie pažeidė teisės normos dispoziciją t.y. nesilaikė nustatyto elgesio taisyklės reikalavimų.

Teisės normų sankcijos priklausomai nuo poveikio rūšies yra: baudžiamosios, administracinės, drausminės, turtinės.